Kur iškeliauja žaislai…

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-21

PINGVINAS BENAS
pirma istorija

Mažame namelyje vyravo santaika ir ramybė. Po ilgos kelionės žaislai pagaliau rado savo namus. Čia buvo gera ir saugu. Pingvinas Benas stovėjo virtuvėje ant palangės, šalia balto ir puošnaus ciklameno. Kiekvieną rytą senelis Dulis įjungdavo Beną ir šis žvaliai dainuodavo.
Lėlės Magdė ir Žydrė sėdėjo svetainėje ant palangės. Per langą jos matė kaip gražiai žydi senelės Zinos lelijos - baltos, raudonos, geltonos, oranžinės. nuo jų sklido nuostabus ir svaiginantis jų aromatas.
Meškiukas Vilis ir šunelis Rikis tupėjo lentynoje, šalia knygų. Jiems ten labai patiko, nes iš aukštai daug matė, o ir virš lentynos kabojo paveikslas, už kurio buvo įsikūręs voras Ulis. Ulis, kaip niekada buvo laimingas - jo būstas dabar buvo šviesus ir šiltas. Tiesa, tinklas nebuvo toks didelis ir platus, kaip senojoj palėpėj, nes senelės Zinos voras dar bijojo, kad ji kambarius betvarkydama, jo tinklo šluota nenubrauktų.
O lagaminas? Lagaminas dabar buvo katės Tinos nuosavybė. Ryškiai oranžinė spalva labai jai patiko ir Tina mielai miegojo lagamino viduje.
Kai nutiko ši istorija, diena slinko kaip ir visos kitos - pavalgę pusryčius seneliai sėdėjo verandoje, kiekvienas savame krėsle. Senelis Dulis vartė laikraščius, o senelė Zina mezgė ryškiai raudoną kojinę. tai bus dovanos anūkams Kalėdų proga. Šalia snaudė šuo Šlepsiukas, kartkartėmis sukrutindamas kairę ausį, tarsi sakydamas, aš nemiegu, aš tik snaudžiu.
- O kas gi čia?, - nustebo senukai, kai į kiemą netikėtai įriedėjo nedidelė mėlyna mašina.
Dulis sulankstė ir ant kelių pasidėjo laikraštį, Zina į pintinę įdėjo mezginį ir pakilo pasitikti svečių.
O iš mašinos išlipo jauna, graži moteris balta suknele. Ilgi, geltoni plaukai krito ant jos pečių. Per kitas dureles lauk išsirepečkojo nedidukas berniukas. Jo pasišiaušę plaukai styrojo į visas puses, o linksmos ir išdykusios akys taip ir lakstė į šonus, smalsiai viską apžiūrinėdamos.
- Seneli, Duli, senele Zina, - sučiauškėjo moteris, - kaip man malonu jus matyti. Važiavau pro šalį ir mes su Kasparu nusprendėm jus aplankyti.
Šypsenos pražydo senukų veiduose. Tai buvo Margarita ir jos sūnus Kasparas. Nors jie ir tolimi giminaičiai, bet netikėtas vizitas buvo labai malonus.
- Sveiki, sveiki, - atsakė Zina, - prašom , mielieji į vidų, prašom. Pailsėkit po kelionės, aš jus pavaišinsiu mėtų arbata ir bandelėm su obuoliais. Neseniai iškepiau, jos dar šiltutėlės.
Ir nusivedė svečius į vidų. Kol šeimininkė bruzdėjo virtuvėje - kaitė arbatinį ir nusprendusi, kad vien bandelių negana, dar tepė sumuštinius, Dulis viešnią pasodino kambary už apvalaus stalo. Margarita smalsiai dairėsi, o tuo tarpu Kasparas jau spėjo apžiūrėti visus kampus.
Pirmiausia nuo palangės čiupo lėle Žydrę, palankstė rankas, kojas, pasukiojo galvą ir numetė šalin. Tada griebė skudurinukę, bet ši aplamai neįdomi pasirodė ir ją nusviedė po stalu.
- Ach, Kasparai, prašau liautis, - sudraudė berniūkštį mama, - taip negalima elgtis .
- Man nuobodu !, - atšovė vaikas ir prisiartino prie lentynos.
Meškiukas Vilis net užsimerkė iš baimės. Jis visiškai nenorėjo atsidurti ant grindų. Deja , medaus statinaitė nusirito į kampą, o meškiukas - ant sofos. Kaip gaila, kad aš negaliu loti, apgailestavo Rikis, kai mažos rankos ėmė tampyti šuniuko ausis ir uodegą. Aš taip tave paauklėčiau, mažasis nenaudėli, galvojo Rikis.
Tuo metu į svetainę su padėklu grįžo senelė Zina. Mikliais judesiais padengė stalą ir pasiūlė svečiams vaišintis :
- Valgykit, mielieji, valgykit.
Ji apsidairė aplink ir nieko nesakiusi Kasparui, pakėlė ir vietą padėjo lėles, meškiuką ir šunelį.
- Tai papasakok, mieloji, kokie vėjai čia tave atpūtė, - pasidomėjo senelis Dulis.
Ir Margarita ėmė pasakoti. Seneliai klausėsi susidomėję, tik Kasparui ši kalba buvo visai neįdomi. Jis gurkštelėjo arbatos, griebė bandelę ir susigrūdo visą į burną. Kramtydamas, nubėgo į virtuvę, gal ten ką nors įdomaus ras. Apžiūrėjo viską , net spinteles patikrino, ir netikėtai pamatė ant palangės Beną. Prilėkęs čiupo pingviną, pavartė, pasukiojo ir greitai įgrūdo į kelnių kišenę.
- Mama, mama, - ėmė zyzti grįžęs į kambarį, - man nuobodu! Mama!
Jis tampė Margaritą už rankos ir net šokinėjo vietoje.
- Kasparai! Prašau baigti, - bandė sudrausminti jį mama, - būk geras berniukas, nes kitaip tave paliksiu čia ir viena važiuosiu prie jūros.
- Noriu paspirtuko, - jau ėmė ašaroti berniūkštis, - aš noriu paspirtuko!
- Atsiprašau labai, - maldaujamai šyptelėjo Margarita, - bagažinėje yra paspirtukas ir jei jūs nieko prieš, aš jį išimsiu, tegul pasivažinėja vaikas.
- Taip, taip, žinoma, - sulinksėjo galvom seneliai, - tegul važinėjasi vaikas.
Pagaliau gavęs paspirtuką Kasparas ėmė važinėtis keliuku pirmyn, atgal. Mama su seneliais sėdėjo verandoje ir toliau šnekučiavosi.
Vargšas pingvinas Benas! Jam buvo labai baisu. Labai. Kišenėje mažai vietos ten jį kratė ir purtė. Koks košmaras, liūdnai galvojo Benas, aš noriu namo, ant savo palangės, šalia balto ciklameno.
Nežinia, kaip būtų Benui viskas pasibaigę ir kur jis būtų atsidūręs, jei ne vienas atsitiktinumas. Kasparo kišenė buvo kiaura ir nelaimingas Benas netikėtai šleptelėjo ant žemės.
Nukristi pataikė labai minkštai ir švelniai , bet tuojau išgirdo kažkieno piktą ir irzlų balsą:
- Ei, kas čia vyksta? Kas griauna mano namus? Aš nieko nesuprantu!
Po pingvinu sukrutėjo žemė ir nežinomo padaro šalta nosis bakstelėjo jam į koją.
- Labai atsiprašau, gerbiamasis, - suvapėjo baimės apimtas Benas, - aš netyčia. Mane pametė. Aš labai labai atsiprašau.
- O kas tu toks būsi? ,- paklausė nepatenkintas balsas, - kas tu per vienas?
- Aš pingvinas Benas ir aš moku dainuoti. O kas jūs, gerbiamasis?
- Aš , jei nežinai, esu kurmis Rulis, ir tu man labai trukdai. Čia mano urvelis!
Benas pasijuto labai nesmagiai.
- Mielai pasitraukčiau, bet negaliu pajudėti. Aš čia užstrigau. Prašau dovanoti man.
Kurmis Rulis kažką dar piktai subambėjo ir dingo savo klaidžiuose požeminiuose koridoriuose. Likęs vienas, pingvinas graudžiai apsidairė aplink. Jis buvo sode ,nes visai šalia augo nuostabiosios lelijos. Ką gi man dabar daryti, svarstė jis, kaip reikės grįžti? Koks neklaužada tas vaikėzas.
Tuo tarpu pro šalį lėtai iš kiemo išsuko mėlyna mašina ir nurūko tolyn. Svečiai išvažiavo, o pingvinas liko įstrigęs kurmiarausy.
Aš dainuosiu, nusprendė jis. Tada mane kas nors išgirs ir būtinai suras.
- Oooo sauuuuleeeee manoooooo! , -užtraukė savo dainelę Benas.
- Nuostabu! Bravo! Bravisimo!, - pasigirdo audringi plojimai už Beno nugaros, -jūs esate talentas!
Strykt! Priešais Beną tupėjo žalias žiogas.
- Leiskite jums prisistatyti, - žiogas žemai nusilenkė Benui, - aš žiogas Bonifacijus.
- Aš - Benas, - šyptelėjo pingvinas, - matot gerbiamasis, Bonifacijau, patekau į bėdą. Mane pametė ir nebežinau kaip grįžti namo. O jau vakarėja.
- Taip, problema didelė, - sutiko žiogas, - jums reikia saugoti balsą. Naktį iškris rasa ir jūs galite peršalti. Bet ! Turiu idėją. Surenkim konecertą!
- Koncertą ? Tikrą koncertą ? Su muzikantais ? , - nustebo ir apsidžiaugė pingvinas.
- Žinoma, - linktelėjo galva Bonifacijus ir švilptelėjo.
Strykt! Strykt! Strykt! Priešais nustebusį pingviną rinkosi daug žiogų. Jie tvarkingai tūpė ant žolių, traukė savo smuikus ir ėmė juos derinti. Iš po gėlių, krūmų, ėmė rinktis sodo gyventojai - atliuoksėjo varlytės, atskrido tuzinas boružėlių, net trys sraigės šliaužė kiek galėdamos greičiau, kad tik spėtų iki koncerto pradžios. Ant lelijų žiedų sutūpė drugeliai.
- Pradedam, - linktelėjo galva žiogas Bonifacijus.
Benas labai susijaudino. Dar niekad gyvenime jis neturėjo tiek klausytojų. Ir muzikantų. Apsidairė aplink ir išgirdęs plojimus žemai nusilenkė.
- Ooooo sauuuuleeeee maaaanoooo!
Žiogai užgrojo , o klausytojai apmirė iš nuostabos, išgirdę gražų Beno balsą.
Dainavo pingvinas ilgai. Kiekvieną dainą palydėdavo audringi plojimai.
Kol Benas koncertavo, mažame namelyje kilo panika. Dingo pingvinas! Visur jo ieškojo seneliai ir ant žemės po stalu, ir kambaryje po sofa, net per langą pažiūrėjo - gal vargšas iškrito? Pingvino niekur nebuvo. Labai nusiminė senelis Dulis. Jam tikrai patiko pingvinas ir jo dainos, bet ką daryti ir kur jo ieškoti - jau nebežinojo.
Gera, kai tavo namai aukštai ant sienos, už paveikslo. Voras Ulis įtarė, kad išdykęs Kasparas bus prikišęs čia savo rankutes. Nors ir labai bijojo Ulis pasirodyti atvirai, bet dėl savo draugo ryžosi. Palaukė kol į kambarį atbėgo ir po stalu atsigulė Šlepsius, Ulis nedrąsiai nusileido žemyn ir bėgte nubėgo prie šuns. Užlipęs šiam ant galvos sukuždėjo į ausį :
- Man atrodo, kad čia tas vaikėzas Beną nugvelbė, gal sakau reikėtų apžiūrėti įdėmiau lauke.
Šlepsiukas atsitūpė, pagalvojo. Na taip, tas berniūkštis ir jam nepatiko.
- Gerai tu sakai, drauguži, - amtelėjo šuo , - tu namo ar su manim?
- Žinoma su tavim, - atsakė Ulis.
- Tuomet laikykis , - paragino Šlepsius ir movė per duris.
Voras vos spėjo įsikibti į šuns gaurus. Šis lėkė kaip patrakęs. Pirmiausia aplakstė, kiemą ir uostydamas žemę nubėgo sodo link. O toliau buvo paprasta. Beno dainos iš toli skambėjo. Šlepsiukas lengvai rado nelaimėlį, įstrigusį kurmio urvely. Pasirodžius Uliui ir Šlepsiui, muzikantai mikliai išsislapstė kas kur. Tolyn nulėkė boružės su drugeliais , po lapais pasislėpė varlės ir sraigės.
- Ei,- nepatenkintas sušuko Benas , - gerbiamsis, Šlepsiau, jūs sugadinote mano koncertą!
- Dovanok, bičiuli, - sulekavo uždusęs šuo, - bet tavęs visi ieško.
- Taip, turėtum mums ačiū pasakyti,- iš po šunelio gaurų atsiliepė voras, - ar gal tu nori visą naktį sode miegoti? Džiaukis, kad tave radome ir prašyk Šlepsiuko, kad namo parneštų.
Benas apsidairė. Tikrai. Saulė jau leidosi, vėso, nei muzikantų, nei klausytojų jau nebebuvo.
- Na gerai, - kilniai nusileido pingvinas, - neškite mane namo.
Šuo įsikando dainorėlį ir nubėgo .
- Prašau atsargiau, gerbiamasis, - aimanavo pingvinas, - švelniau, jei galima. Ir nebėk taip greitai. Aš nieko nematau ! Ir mane pykina !
Į pingvino skundus niekas nekreipė dėmesio. Ulis sėdėjo ant Šlepsiaus galvos tvirtai visomis kojomis įsikibęs į kailį ir laimingas dairėsi aplink. Tai bent pasijodinėjimas! Tai bent kelionė.
Kai vidury virtuvės ant grindų Šlepsiukas padėjo pingviną, laimei nebuvo galo. Senelis Dulis tuojau nuvalė jį ir vėl pastatė ant palangės, šalia balto ciklameno.
Nuostabi diena, galvojo snausdamas Benas, koks gražus buvo mano koncertas.
Kokia įdomi diena, suposi tinkle Ulis, kaip gera buvo pajodinėti.
Kokia siaubinga diena, nusprendė lėlės Magdutė ir Žydrė. Bet vis tiek, labai norisi turėti savo vaiką, kuris su mumis žaistų ir mylėtų. Juk visi žaislai turi turėti savo vaiką ar ne? . . .

Patiko (0)

Rodyk draugams

Nėra komentarų

Rašyti komentarą




 

Rugpjūtis 2017
P A T K P Š S
« Lie    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Puslapiai

Nauji įrašai

Temos

Archyvai

Naujienlaiškis

Jūsų el. paštas:

********************

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka

    Panevio miesto VB elektroninis katalogas

Pagalbos vaikams linija

Meta



Būkime draugais

*****

Paskaitykime

Pavartykime

Pažaiskime

***

smagus, mokomasis žaidimas, skirtas 5–9 metų amžiaus vaikams

Žymų debesėlis

*
*
*
*
*
*
*
*
*