Mėlynojo kamuolio istorija

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-11

Mama nupirko Tadui naują kamuolį - ryškiai mėlyną, su nupieštais ančiuku Donaldu ir peliuku Mikiu. Visą kelią, eidamas iš parduotuvės namo, Tadas vartė kamuolį rankose ir laimingas apžiūrinėjo spalvotus paveiksliukus. Laimingas buvo ir kamuolys. Pagaliau jį nupirko! Dabar bus galima kiauras dienas žaisti su mažuoju Tadu, skraidyti aukštai aukštai. Juk labai malonu, kai tave liečia švelnios vaikiškos rankos. Net jei Tadas sugalvos kamuolį paspardyti, tai tikrai visai nebaisu - tada linksma, nes nei vienas, save gerbiantis kamuolys spyrių nebijo.
Diena pasitaikė saulėta ir graži. Tadas lakstė po kiemą, mušinėdamas kamuolį į žemę, mėtė į sieną, į krepšinio lanką. Abiem buvo be galo linksma. Kamuolys net švytėjo iš laimės, jis pajuto kaip smagu skristi aukštyn, kaip malonu, kai tave pagauna ir priglaudžia prie krūtinės.
Palengva atslinko vakaras, Tadas gerokai pavargo, numetė kamuolį ant žolės ir nuskubėjo namo vakarienės. Iš pradžių kamuolys nieko neįtarė, gulėjo sau ir dairėsi aplink. Vis labiau temo, niaukėsi dangus, artėjo audra, o Tadas taip ir nepasirodė. Nejau, mane pamiršo , išsigando kamuolys, nejau taip per visą naktį teks miegoti lauke?
- Miau, dički,- sukniaukė kažkas visai šalia kamuolio, - kaip matau, tave pamiršo, ar ne?
Kamuolys pasisuko. Priešais tupėjo didelis rainas katinas.
- Atrodo, kad taip,- sušniurksėjo mėlynasis, - jau tamsu, o manęs niekas dar nepasigedo. Maniau, kad pirmąją naktį aš praleisiu tarp kitų žaislų, ten kur šilta ir saugu.
- Na, - sumurkė Rainys, - aš nežinau, bet greičiausiai tau teks miegoti lauke. Matai, Tadas labai dažnai pamiršta savo žaislus, Išmėto ir palieka.
- O gal tu man gali padėti?  - gailiai paklausė kamuolys,
Rainys smalsiai nužvelgė kamuolį, atsargiai kepštelėjo letena. Mėlynasis šiek tiek pasirito į šoną.
- Turiu vieną mintį, - sumurmėjo katinas, - tik, bičiuli, nežinau ar man pavyks.
Jis dar kelis kartus parito kamuolį link namo durų, taip, kad pravėrus duris jį iš karto pamatytum. Tuomet pats atsitūpė prie durų ir gailiai gailiai sukniaukė:
- Miauuuu, miauuuu.
Katinų kalba tai reiškia - aš jau parėjau, prašau mane įsileisti ir pašerti.
Ir tikrai, durys bemat prasivėrė ir Rainys šmurkštelėjo vidun. Vargšo kamuolio tamsoje Tado mama nepastebėjo.
Kaip liūdna, nusiminė kamuolys. Pakilo didelis vėjas, tvykstelėjo pirmasis akinantis žaibas, sudundėjo dangus. Iš baimės kamuolys užsimerkė.Pajuto pirmuosius šalto lietaus lašus. Netrukus pylė kaip reikiant.
Belėkdamas pro šalį, kamuolį pasičiupo vėjas ir linksmai kvatodamas nurito jį tolyn į gatvę. Riedėjo kamuolys visas šlapias, purvinas ir išsigandęs. Vėjas jį ginė per balas, per purvynus - vis tolyn ir tolyn nuo Tado namų.
Naktis slinko, audra silpo, vėjui nusibodo su kamuoliu žaisti, įrideno jį į pirmą pasitaikiusį kiemą ir nulėkė savais reikalais.
Kamuolys į kažką švelniai atsitrenkė.
- Atsiprašau, - nedrąsiai sumurmėjo jis - aš netyčia.
- Oi, žiūrėkit visi, kokia didelė uoga! kokia įdomi, nematyta! - sučiauškėjo nematomas balselis virš kamuolio.
- Tikrai tikrai! - aplink pasigirdo daugybė spigių balselių ir kamuolį užliejo triukšmas, - kokia nematyta uoga! Visa mėlyna! Tėveli, tėveli, ar būna mėlynų uogų?
- Ša! - pasigirdo kažkieno rimtas balsas virš kamuolio, - netarškėkit visos iš karto. Tai juk kamuolys, vaikiškas žaislas.
- Kas tu?, - drebančiu balseliu paklausė kamuolys, - dabar taip tamsu, kad aš nieko nematau, nežinau kur esu ir aš noriu namoooo!
- Nusiramink, bičiuli, - atsakė jam balsas, - aš esu serbentas. Raudonasis serbentas. O čia mano dukrytės - uogos.
- O kas yra serbentas? - nustebo kamuolys
- Aš krūmas, toks augalas - kantriai paaiškino serbentas.
- Aha, supratau, - lengviau atsiduso mėlynasis, - o sakyk gerbiamasis, ar tu nebijai lietaus ir žaibų?
- Ne, - nusijuokė krūmas, - lietus man patinka. O tu riskis arčiau prie manęs. Mano tankūs lapeliai tave apsaugos, ir nebus taip šalta. Glauskis drąsiau, nebijok.
Kamuolys truputį pasirito , prisiglaudė prie krūmo ir sušilęs, nurimęs užsnūdo.
Rytas išaušo saulėtas ir gaivus. Lietaus nupraustas serbentas net suspindo savo lapelių žaluma ir uogų raudonumu,
- Labas rytas, gerbiamas serbente, - pasisveikino mėlynasis kamuolys, - labai jums ačiū, kad priglaudėt.
- Nėra už ką, bičiuli, - sušnarėjo krūmas, - aš tikiuosi, kad tave greitai ras.
- Kaip būtų gerai, - atsiduso kamuolys ir atsargiai pasirito pievelės link, vos vos, nes kamuoliai be vaikų pagalbos negali ristis.
Saulutė šildė purvinus kamuolio šonus ir jam buvo labai gėda, kad po audros tapo neryškus ir negražus. Dabar su juo tikriausiai niekas nenorės žaisti. Susigraudino kamuolys, prisiminęs kaip smagiai vakar šėlo su Tadu.
- Na na, bičiuli, tik nenukabink nosies, - paguodė jį serbentas, - aš jau matau, atbėga Rūta su kibiriuku. Ji tuoj pasiskins uogyčių, o gal ir tave pastebės. Rūta labai gera mergaitė, Pamatysi, tau su ja bus gerai.
- O, kas čia dabar? - išgirdo kamuolys mielą balselį, - iš kur mūsų sode toks purvinas kamuolys?
Rūta padėjo kibiriuką ant žemės, atsargiai pakėlė kamuolį. Pavartė, pasukiojo rankose.
- Tave būtina išmaudyti, - garsiai nusprendė mergaitė ir straksėdama pasileido sodo takeliu, - mama, mama aš kamuolį radau!
Rūta kartu su mama kamuolį nuplovė ir šis vėl suspindėjo savo mėlyna spalva, vėl ant jo šonų ėmė šypsotis ančiukas Donaldas ir peliukas Mikis.
- Koks gražus kamuolys, mama, galima aš jį pasiliksiu ? - sučiauškėjo mergytė.
- Nežinau, dukryte, juk jis ne mūsų, bet antra vertus, nežinia kam jį atiduoti. Gal tegul būna pas mus. Jei atsiras tikrasis šeimininkas, tada gražinsim. Juk supranti, svetimų daiktų imti negalima.
Taip ir nusprendė. Liko kamuolys Rūtos namuose. Čia jam buvo gera - jo niekada per naktį nepalikdavo lauke, visada buvo švarus. Labai patiko kamuoliui maudytis kartus su Rūta. Koks tai buvo malonumas suptis kartu su mergaite ant ežero bangų.
Bet vieną dieną, kai Rūta su mama buvo miesto parke, kur pilna vaikų, kur yra supynės , pavėsinės ir smėlio dėžės, prie mergaitės priėjo berniukas ir griežtai pareiškė :
- Tai mano kamuolys! Jį man nupirko mama !
Suvirpėjo kamuolys Rūtos rankose - Tadas! O kas bus, jei Tadas jį paėmęs vėl numes ir paliks per naktį lauke?
- Aš jį radau savo kieme, man atrodo, jį per audrą vėjas atnešė, - pasakė tyliai Rūta, - jei tai tavo kamuolys, pasiimk. Tik kodėl tu jo nesaugai ? Jis toks gražus, taip smagu žaisti.
Tadas nuleido galvą ir tirštai nuraudo, kaip tie serbentai Rūtos sode, Jam buvo gėda. Didelė gėda. Juk jis pamiršo savo kamuolį, paliko per lietų lauke.
- Aš jį netyčia pamiršau, - sumurmėjo berniukas.
Rūta ištiesė kamuolį :
- Pasiimk ir daugiau nemėtyk taip, prašau.
Tadas paėmė kamuolį, pavartė rankose ir nusišypsojo :
- Mano vardas Tadas, o koks tavo ?
- Rūta, - atsakė mergaitė.
- Žaiskim, Rūta, kartu, - pasiūlė berniukas.
Ir linksmai klegėdami vaikai nubėgo žaisti. Laimingas kamuolys skraidė iš vienų rankų į kitas. Meiliai šypsojosi saulė, žydėjo gėlės.
išsiskirdami vaikai sutarė kamuolį dalintis - vieną savaitę jis bus Tado, o kitą Rūtos.
Daugiau mėlynam kamuoliui niekada neteko miegoti lauke, visada tik kambary, tarp kitų žaislų.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Nėra komentarų

Rašyti komentarą




 

Rugpjūtis 2017
P A T K P Š S
« Lie    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Puslapiai

Nauji įrašai

Temos

Archyvai

Naujienlaiškis

Jūsų el. paštas:

********************

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka

    Panevio miesto VB elektroninis katalogas

Pagalbos vaikams linija

Meta



Būkime draugais

*****

Paskaitykime

Pavartykime

Pažaiskime

***

smagus, mokomasis žaidimas, skirtas 5–9 metų amžiaus vaikams

Žymų debesėlis

*
*
*
*
*
*
*
*
*