Pamirštų žaislų istorijos. Į lauką!

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-16

Už durų pasigirdo kažkieno energingi žingsniai, linksmas moters juokas. Visi palėpės gyventojai sustingo laukdami - pas juos ateis kas nors, ar vėl, kaip ir anksčiau, praeis pro šalį.
Skardžiai sugirgždėjo atidaromos durys. Tarkšt! Trakštelėjo elektros jungiklis. Palėpę užliejo ryški, geltona šviesa.
- O varge! Kaip čia nešvaru! Kiek dulkių! Siaubas! - sušuko nepažįstama moteris.
Lauko skėtis, išvydęs tokią viešnią, net pasitempė visas, kad tik jį pastebėtų. Lagaminas slapčia atsiduso - jam sužibo mažytė viltis, gal moteris keliauja ir jį paims kartu? Išgąsdintas netikėtos šviesos ir čiaudulio, Ulis iškrito iš savo tinklo ir išsigandęs nėrė slėptis į patį atokiausią palėpės kampą.
Moteris stovėjo nedrįsdama žengti nei žingsnio. Atsargiai koja paspyrė seną dėžę su stiklainiais.
- Mielasis, ateik čia, prašau! - šūktelėjo kažkam.
Už jos nugaros sunkiai šnopuodamas atsirado dėdulė - plikas, su akiniais, languoti marškiniai vos aptempė jo storą pilvą. Jis vis braukė nosine per savo plikę ir dairėsi aplink.
- Žinai, katinėli, - sučiulbėjo moteris, - ši palėpė pilna šlamšto. Tu pažiūrėk, čia tik dulkės, voratinkliai ir seni rakandai. Viską būtina išnešti lauk.
Storulis kinktelėjo galva ir garsiai sušnopavo:
- Taip, saulele, taip. Tu esi teisi, Viską reikia nešti lauk. Aš pasakysiu darbininkams ir ryt jie čia viską sutvarkys.
- O tuomet mes čia įdėsim didelį langą ir tai bus mano studija! Aš galėsiu piešti!, - moteris iš laimės suplojo rankomis.
Jie dar minutę pasidairė po palėpę ir išėjo. Viską užliejo tamsa, tik jau nebegrįžo ramybė.
- Mes eisime į lauką!, - apsidžiaugė skėtis, - aš vėl matysiu saulę ir dangų! Vėl mane nupraus lietus! Kaip gera bus! Aš toks laimingas!
- Nieko gero iš to lauko nebus, - piktai ėmė bambėti kiauras puodas, - vėl mane kabins ant ugnies, o aš jau nenoriu. Aš noriu ramybės. Man ir čia labai gera.
- Į lauką, - atsiduso lagaminas, - aš galėsiu keliauti! Gražioji ponia mane paims į kelionę ir aš vėl pamatysiu jūrą. . .
Netikėtumo pritrenkti žaislai tylėjo. Žodis laukas juos sužavėjo ir įbaugino - juk nežinia kas ten jų laukia.
Tiktai Ulis, išlindęs iš savo slėptuvės, tylėdamas suposi prie lango ir kažką įtemptai mąstė. Žmonės jam visiškai nepatiko. Jie amžinai ardydavo jo gražiuosius tinklus , o pamatę jį patį arba spiegdavo, arba bandydavo mušti. Ne, Ulis galvojo, kad čia niekas gerai nesibaigs.
- Aš manau, mielieji, - tarė jis garsiai, - mums reikia sulaukti Zosės, - ji tikrai viską žinos, kas vyksta name ir papasakos mums.
- Taip, taip, - pritarė visi, - tik kur ji? Kur Zosė?
- Ar mane kas kvietė? - pasigirdo plonas balselis prie durų, - aš čia ir turiu daug naujienų!
Palėpės grindimis greitai šmurkštelėjo pelytė Zosė. Ji buvo visa balta balta, gyveno apačioje pas šeimininkus ir žinojo visas namų naujienas.
- Prašom mums viską papasakoti, gerbiamoji pelyte Zose, - mandagiai paprašė pingvinas Benas, - kas gi čia vyksta?
Pelytė mikliai užsikorė ant siaurutės langelio palangės, šalia voro Ulio ir ėmė čiauškėti:
- Blogai, žinokit, visai blogai! Mūsų namą pardavė! Dabar naujieji šeimininkai viską meta lauk! Viską! Jie ir mano namelius užmūrijo, gerai, kad tuo metu namie nebuvau, nes būčiau mirusi iš baimės.
Zosė susijaudino ir ėmė ašaroti. Visi nustebę tylėjo. Pelytė nusibraukė ašaras ir tęsė:
- Aš atėjau su jumis atsisveikinti. Jau nebūsiu baltutė namų pelė. Aš dabar gyvensiu sode, ten kur auga senas serbentų krūmas. Ach, man taip gaila. . .
- Sakyk, mieloji Zosyte, ar tie žmonės vaikų neturi? ,- paklausė dešinioji pačiūža, - gal mes atiteksim vaikams?
- Ir žiemą mes galėsim čiuožti, čiuožti! Bus taip linksma, - pritarė kairioji pačiūža ir nusišypsojo, mat prisiminė kaip kadaise lėkdavo ledu.
Pelė atsiduso ir papurtė galvą:
- Ne, jie be vaikų.
Gilus atodūsis išsiveržė ir žaislų. Žlugo jų viltys vėl atgyti ir būti su vaikais.
- Aš taip noriu dainuoti, - susigraudino pingvinas,
- O man reikia naujos suknelės, - gailiai pasiskundė lėlė Žydrė.
- Ša!,- pasakė kiauras puodas, - pirma sulaukim rytojaus, o tada matysim.
- Nujaučiu bėdą, - lingavo tinkle nelaimingas Ulis.
- Na, sudie, mano gerieji draugai, - ašarodama ištarė pelytė Zosė, - man metas, turiu skubėti. Likit sveiki ir laimingi.
Ji greitai šmurkštelėjo žemyn ant grindų ir dingo vakaro sutemoj.

(antros istorijos pabaiga )

Patiko (0)

Rodyk draugams

Nėra komentarų

Rašyti komentarą




 

Rugpjūtis 2017
P A T K P Š S
« Lie    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Puslapiai

Nauji įrašai

Temos

Archyvai

Naujienlaiškis

Jūsų el. paštas:

********************

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka

    Panevio miesto VB elektroninis katalogas

Pagalbos vaikams linija

Meta



Būkime draugais

*****

Paskaitykime

Pavartykime

Pažaiskime

***

smagus, mokomasis žaidimas, skirtas 5–9 metų amžiaus vaikams

Žymų debesėlis

*
*
*
*
*
*
*
*
*