Pamirštų žaislų istorijos. Kelionė

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-16

Saulės spinduliukas pakuteno Ulio pilvuką ir šis atsimerkė. Apsidairė aplink, mirksėdamas nuo ryto šviesos, pažvelgė per langą ir aiktelėjo. Gatvėje zujo mašinos, prie šaligatvio rikiavosi šiukšlių konteineriai. Naujieji namo šeimininkai irgi atbogino savąjį - pilną pilnutėlį, net dangtis neužsidarė.
- Kelkitės, visi!,- šūktelėjo jis, - jau prasidėjo!
- Kas prasidėjo?, - sukruto palėpės gyventojai, - Uli, netylėk, sakyk ką nors. Ką ten matai?
- Jie tikrai viską neša ir meta lauk, - sudejavo nelaimingas voras, - aš žinau, dabar atvažiuos šiukšlių mašina ir viską surinks. Ir tada . . . tada viskas bus baigta!
Visi tylėjo. Tik meškiukas Vilis dar turėjo viltį:
- Bet juk mūsų niekas niekur neneša. Gal ir neneš, gal čia paliks?
Netikėtai plačiai atsilapojo durys, plykstelėjo ryški šviesa. Tarpduryje stovėjo storulis, už jo nugaros spietėsi dar trys vyrai.
- Štai, - mostelėjo ranka šis, - viską iš čia išnešat ir išmetat. Iki pietų turi būti tuščia.
Jis stenėdamas pasitraukė į šoną, o darbininkai čiupo kas puodą, kas skėtį ir ėmė tempti lauk.
Kai vienas jų priėjo prie lagamino, visi žaislai iš baimės užsimerkė. Darbininkas įgrūdo dešinę pačiūžą į vidų ir užtrenkė dangtį. Pabandė užsegti, tačiau viena sagtis buvo sulūžusi. Žmogus nusibraukė prakaitą nuo kaktos, mostelėjo ranka, ir pamanė, baisus čia daiktas, kad ši seniena ne iki galo užsegta. Kas čia tokio, kad liko plyšys, juk tai niekam nerūpi . Čiupęs lagaminą už rankenos greitai nubildėjo laiptais žemyn. Nunešė prie konteinerių , pastatė ant žemės ir švilpaudamas nuėjo atgal.
- Aš su jumis, bičiuliai, - iš kažkur pasigirdo Ulio balsas, - aš čia! Nepaliksiu jūsų.
Voras energingai brovėsi pro neužsegtą sagtį. Patekęs vidun, lengviau atsiduso.
- Oi, Uli, kaip gerai, kad tu su mumis, - nuoširdžiai apsidžiaugė skudurinė Magdutė, - man taip baisu!
- Gerbiamsis, Uli, mes labai džiaugiamės, kad nepalikai mūsų, - džiaugsmo ašarą nubraukė pingvinas Benas, - dabar ir mirti nebaisu.
- Ką čia nusikalbi, Benai, - piktai subarė jį šuniukas Rikis, - viskas bus gerai.
- Jei ir toliau mus taip purtys, mes sudušim, - ėmė verkšlenti stikliniai nykštukai, - ir dabar vos gyvi likom, kai panelę pačiūžą įgrūdo į vidų.
- Atsiprašau, - sumurmėjo dešinioji pačiūža, - aš nenorėjau.
- Slinkitės arčiau, dar arčiau, - pasiūlė jiems meškiukas Vilis, - juk aš minkštas.
Čia Uliui į galvą šovė protinga mintis.
- Sugalvojau! Aš jus apmegsiu! Apipinsiu savo tinklu ir tada jūs tikrai liksit sveiki.
Voras ėmėsi darbo. Audė ir audė savo tinklus vieną po kito, kol galų gale abu nykštukai atrodė kaip du kukuliai.
Tolumoje pasigirdo ūžimas. Visi sunerimo - kas ten? Ulis pasišovė išlįsti ir pažiūrėti.
- Tai šiukšlių mašina atvažiuoja, - pranešė jis.
Visi nutilo, sustingo ir ėmė laukti savo galo. Pingvinas liūdnai mąstė, kad jau niekada nedainuos, Magdutė gailėjosi, kad taip ir liks be plaukų, Vilis norėjo savo medaus statinaitės, šuniukas svajojo apie dvi sagutes - akutes. Lėlei Žydrei norėjosi dar kartą apsirengti švarią ir puošnią suknutę. Nykštukai galvojo apie kalėdinę eglutę, o pačiūžos ilgėjosi šalto žiemos ledo. Tik seni laikraščiai gulėjo abejingi.
Kai mašina privažiavo artyn, du stiprūs darbininkai ėmė prikabinėti konteinerius ir visas šiukšles versti į mašinos priekabą. Vienas vyras netikėtai pamatė lagaminą .
- Ei, Kęstai, žiūrėk, ką radau!
Antrasis vyras priėjo, jį.
- Žinai, paimkim, vėliau pažiūrėsim kas ten viduj. O gal kas nors vertingo?
- Baik tu juokus, - nusijuokė jo draugas, - vertingų daiktų niekas neišmeta, bet jei nori, čiupk tą dėžę, mesk į kabiną, pietų metu patikrinsim.
Kęstas lengvai kilstelėjo lagaminą ir atidaręs mašinos dureles padėjo ant grindų. Ilgai dar vyrai dirbo, apvažiavo ne vieną gatvę, surinko ne vieną konteinerį. Pagaliau įdienojus nusprendė, kad būtų gerai ką nors užkrimsti. Pavažiavę gerokai už miestelio, sustojo vieno kaimelio pakrašty. Užgesino variklį, išsitraukė savo pietų dėžutes ir ėmė valgyti. Diena buvo karšta, saulė kepinte kepino. Pavalgęs Kęstas prisiminė lagaminą.
- Na, pažiūrim kokį lobį mes radom, - pasakė draugui.
- Atidaryk tą seną dėžę, - paragino šis.
Kęstas lengvai atsegė sagtį ir atidarė. Pamatęs kas viduje, jo draugas ėmė balsu kvatotis :
- Oi oi oi koks čia lobis, eik tu sau!, - jis juokėsi ,kad net ašaros bėgo įraudusiais skruostais, - dar tokių brangenybių nemačiau. Kęstas nusivylęs ranka panaršė po lagaminą ir piktai nusispjovė:
- Tfu, tai šlamštas. Ir kur man jį dėt?
- Kur kur, išmetam kur nors, - atsakė draugas, nusišluostęs juoko ašaras.
- O žinai, aš tuos senus laikraščius paimsiu, - nusprendė Kęstas, - įdomu pavartyt bus, juk jie tokio amžiaus kaip ir aš pats.
Jis paėmė laikraščių pundą, o lagaminą vėl uždarė ir nunešęs į pakelę numetė ant žolės. Grįžęs sėdo už vairo ir juokdamiesi vyrai nuvažiavo tolyn, palikdami ant kelio sprangų baltų dulkių debesį.

( trečios istorijos pabaiga )

Patiko (0)

Rodyk draugams

Nėra komentarų

Rašyti komentarą




 

Rugpjūtis 2017
P A T K P Š S
« Lie    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Puslapiai

Nauji įrašai

Temos

Archyvai

Naujienlaiškis

Jūsų el. paštas:

********************

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka

    Panevio miesto VB elektroninis katalogas

Pagalbos vaikams linija

Meta



Būkime draugais

*****

Paskaitykime

Pavartykime

Pažaiskime

***

smagus, mokomasis žaidimas, skirtas 5–9 metų amžiaus vaikams

Žymų debesėlis

*
*
*
*
*
*
*
*
*