Pamirštų žaislų istorijos. Namai

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-17

Saulė spigino kaip reikia, danguje nebuvo anei debesėlio, tik retkarčiais sušnarėdavo jaunas, išdykęs vėjelis ir vėl viskas nurimdavo.
Lagaminas gulėjo pakelėje, ant jo sėdo karštos, baltos vieškelio dulkės. Vargšas graudinosi, kad jo didžioji kelionė baigėsi taip - jį išmetė! Jį - aistringą keliautoją, kuris plaukė laivu ir skrido lėktuvu, išmaišė beveik visą pasaulį, o dabar štai - guli ir jau niekam niekam jo nebereikia.
- Nykštukai, Tukai, Dukai, ar jūs gyvi? , - susirūpino skudurinukė Magdė.
- Mus taip žiauriai metė, - suaimanavo Rikis, - net mano ausytė nuplyšo.
Šuniukas gailiai pravirko - nebeturėjo nei akyčių, nei vienos ausytės.
- Oi, ojojoi, ,- pasigirdo gaili dejonė iš po meškiuko Vilio šono, - maniau mirsiu, sudušiu.
Tai atsiliepė vienas iš nykštukų Tukas. Voro Ulio tinklas jį išgelbėjo.
- Atsiliepk, Dukai, ar tu gyvas?
- Gyvas, gyvas, - sutratėjo kitas nykštukas, - koks skrydis buvo! Koks skrydis! Aš pamaniau - viskas, sudie mano kalėdine eglute. Ačiū tau, gerasis Uli, jei ne tu , mus būtų ištikusi žiauri mirtis ir jau niekada nei aš, nei Tukas nepamatytumėm savo eglutės.
Voras Ulis stenėdamas ropštėsi iš Vilio pažasties. Gerai, kad laiku ten įlindo, kitaip nežinia kuo viskas būtų pasibaigę. Gal tie darbininkai jį būtų primušę.
- O ,varge ,vargeli, - murmėjo voras, - kokie tie žmonės! Siaubas! Na, ar visi gyvi?
- Aš gyvas,- sušnabždėjo pingvinas, - bet jau net kalbėt negaliu, tik šnabždėti. O aš taip noriu dainuoti.
- Aš irgi gyva,- atsiliepė lėlė Žydrė.
- Ir aš! Ir aš! Ir mes!, - šūkčiojo visi žaislai.
Skrydis į pakelę baigėsi laimingai, niekas nesudužo, nenukentėjo, tik baimės buvo daug. Nurimę žaislai ėmė svarstyti ką daryti dabar? Kas bus toliau?
- Nieko nebus, - supukšėjo Ulis, - lysiu lauk pasidairyti, o ir valgyt man norisi, gal kokią musytę pasigausiu.
- Būk atsargus, Uli, lauke daug paukščių, - įspėjo vorą šuniukas,- pasisaugok.
- Iš kur tu apie paukščius žinai? ,- nustebo Vilis.
- Kai buvau sveikas, su manim dažnai vaikas žaisdavo lauke. Aš mačiau ir balandžius, ir kregždes. Jie gali Ulį sulesti. Saugokis, drauge!
- Ar tu matei pingvinus? - pasiteiravo pašnibždom Benas.
- Ne, - papurtė galvą Rikis, - pingvinų nemačiau.
- Na, viskas, lendu lauk, - pasiryžo Ulis ir pukšėdamas ėmė kabarotis.
Lauke nuo skaisčios saulės voras net prisimerkė. Užsiropštė ant lagamino dangčio, tada ant linguojančios smilgos ir apsidairė. Aplink bangavo žalias laukas, tolyn bėgo kelias, o dar toliau plytėjo tamsi miško juosta, prie kurios glaudėsi kaimelis. Margavo spalvoti namų stogai.
Yra vilties išgyventi, pagalvojo Ulis ir ėmė leistis žemyn. Staiga virš jo žaibo greičiu šmėkštelėjo juodas šešėlis. Vieną kartą, kitą , dar ir dar.
Paukštis ! Ši siaubinga mintis nupurtė vorą ir kiek tik jo kojos leido, ėmė vargšas bėgti. Greičiau! Greičiau!
Spėjo. Įvirto į lagaminą visas drebantis, šalto prakaito išpiltas.
- Koks siaubas, - suvapėjo Ulis, - manęs vos nepagavo didelis juodas paukštis! Kaip buvo baisu! Koks košmaras lauke!
- Nurimk, Uli, dabar tu saugus, - paguodė jį Magdutė, - pasakok ką lauke matei.
- Taip taip, pasakok greičiau, - ėmė nekantrauti ir kiti žaislai.
Ulis atsiduso, nusibraukė prakaitą nuo galvos, nuo gerokai suplonėjusio pilvo.
- Aplink laukas, kelias ir miškas. Viskas, daugiau nieko nespėjau pamatyt. Aš net pavalgyt nesuspėjau, - gailiai pasiskundė voras.
Žaislai nusiminė - jų likimas pakibo ant plauko. Nežinia slėgė ir pavargę nuo gausybės įspūdžių ir baimės, visi ėmė snausti. Užsnūdo ir lagaminas. Jo medinius šonus maloniai šildė saulė, pievoje čirpė žiogai.
Diena pamažu slinko vakarop, atvėso. Pro šalį keliu lėtai kulniavo senukas. Languota kepurė šauniai užmaukšlinta ant žilos galvos, nosis pabalnota akiniais, per kuriuos žiūrėjo geros ir rūpestingos akys. Smakrą dengė balta, vešli barzda. Rankoje jis turėjo tvirtą ąžuolinę lazdą. Pirma senuko bėgo guvus pilkas šunelis. Visas kudlotas kudlotas - tikras kamuoliukas. Šuneliui labai rūpėjo visa pakelė - tai jis linksmai aplodavo varlytę, tai apuostydavo kurmio urvelį, tai bandydavo pažaist su ežiuku.
Nuo jo lojimo aidėjo visi laukai. Senelis tik šypsojosi žiūrėdamas į kudliuko išdaigas.
Netikėtai šuo kažką rado. Jis šokinėjo pakelėje pirmyn atgal ir lojo lojo.
- Ką čia radai , Šlepsiau? - susidomėjo senelis ir paspartinęs žingsnį priėjo arčiau.
Šlepsius lojo ant lagamino. Jis nesuprato kas gi čia, nei bėga, nei juda, guli sau ramiai ir nieko nebijo.
Žmogus priėjo arčiau, sunkiai pritūpė ir atidžiai pažiūrėjo į lagaminą.
- Na, matai, Šlepsiuk, kas gi čia? Gal kas nors pametė?
Šlepsiukas pakraipė galvą ir protingomis akimis tarsi ragino senelį, atidaryk greičiau!
Senelis abejojo, negerai liesti svetimus daiktus. Gal lagaminą kas nors pametė, gal jo ieško? Ai, kas bus - tas, pažiūrėsiu kas gi ten viduj, pagalvojo jis ir atidarė.
- Ajajai, nagi čia žaislai, seni ir, turbūt, niekam nereikalingi žaislai, - pusbalsiu sumurmėjo senukas, - nagi, drauguži, pažiūrim ką čia radom.
Jis atsargiai pavartė meškutį, apžiūrėjo šuniuką, abi lėlytes, pačiupinėjo pačiūžas, paglostė pingviną.
Šuo smalsiai kišo nosį prie kiekvieno žaislo ir nuo dulkių kelis kartus smagiai nusičiaudėjo.
- Viskas aišku,- tarė senukas, uždarydamas lagaminą, - juos visus reikia sutvarkyti, ar ne Šlepsiau? Eisim mes namo, parodysim senelei ką turim ir pabandysim šiuos vargšelius išgelbėti.
Lagaminas ritmingai laimingas siūbavo pagal senelio žingsnius. Jis jau buvo pamiršęs kaip malonu, kai tave nešdami švelniai supa. Žaislai viduje pritrenkti tokios geros žinios tylėjo, vis dar negalėdami patikėti savo laime.
Priėjęs savo dailų ir tvarkingą namelį, senukas pravėrė duris, įleido šunelį vidun ir pats pasuko į virtuvę.
- Senele, Zina, kur tu dingai? - šūktelėjo jis, - ateik čia, žiūrėk ką radau.
Padėjo lagaminą ant stalo ir atidarė. Iš kambario atskubėjo senelė Zina. Ji smalsiai priėjo prie stalo ir pažvelgė vidun.
- Vajė! - iš nuostabos ji suplojo rankomis, - kur gi tu tai radai?
- Prie kelio numestą, - atsakė senelis, - man regis, žaislus galima pataisyti, kaip manai?
- Ach, tu mano gerasis, seneli Duli, - ji šiltai jam nusišypsojo, - žinoma, mes būtinai juos sutvarkysim, bet rytoj. Dabar jau vėlu, metas vakarieniauti.
Jie uždarė lagaminą, nunešė į kambarį, o patys sėdo valgyti. Už lango leidosi sutema, danguje nedrąsiai žiebėsi pirmosios žvaigždės.

(ketvirtos istorijos pabaiga )

Patiko (0)

Rodyk draugams

Nėra komentarų

Rašyti komentarą




 

Rugpjūtis 2017
P A T K P Š S
« Lie    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Puslapiai

Nauji įrašai

Temos

Archyvai

Naujienlaiškis

Jūsų el. paštas:

********************

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka

    Panevio miesto VB elektroninis katalogas

Pagalbos vaikams linija

Meta



Būkime draugais

*****

Paskaitykime

Pavartykime

Pažaiskime

***

smagus, mokomasis žaidimas, skirtas 5–9 metų amžiaus vaikams

Žymų debesėlis

*
*
*
*
*
*
*
*
*