Pamirštų žaislų istorijos. Palėpėje

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017 - 07 -15

Palėpėje buvo tamsoka. Per mažą ir siaurą langelį į vidų krito blausi dienos šviesa. Visur buvo pilna dulkių ir voratinklių. Mėtėsi netvarkingai sumesti daiktai: nunešioti batai, kiauras puodas, maišai prigrūsti senų, vaikiškų drabužėlių. Kampe rymojo vienišas, didelis lauko skėtis. Kadaise buvęs ryškus ir linksmas, dabar - nublukęs, suplyšęs ir liūdnas. Prie apdulkėjusio ir apmusijusio lango stovėjo medinė, trimis kojomis kėdė. Kėdė retkarčiais iš liūdesio gailiai sugirgždėdavo, mat ji visą laiką laikė seną lagaminą. Seną senutėlį, medinį, apdaužytais ir nusišėrusiais šonais. Lagaminas buvo didis keliautojas, kaip pats sakydavo, išmaišęs visą pasaulį kiaurai ir išilgai. Dabar numestas ir visų pamirštas, leido savo dienas palėpėje, o apie įvykius lauke sužinodavo iš storulio voro Ulio.
Ulis gyveno virš lango. Turėjo nusinėręs gerą ir stiprų tinklą, jame jis miegodavo arba supdavosi. Pažvelgęs per langą, Ulis visiems palėpės gyventojams pranešdavo gatvės naujienas. Įvykiais lauke labai domėjosi ir lagamino gyventojai, mat šis buvo prikimštas senų ir niekam jau nereikalingų žaislų. Ir ne tik! Čia buvo įdėtas storas pundas nuo laiko pageltusių laikraščių, kurie nuo vartymo galėjo iš karto suplyšti, buvo čia ir vaikiškos, nunešiotos pačiūžos. Dešinės pačiūžos nosis kyšojo lauke, tad lagaminas buvo praviras. Šalia pačiūžų gulėjo sena skudurinė lėlė Magdė - purvina, nučiupinėta ir be… plaukų. Buvo čia ir pliušinis šuniukas, tik jis neturėjo nei vienos akytės ir kairė ausis vos vos laikėsi ant paskutinio siūlelio. Prie šunelio glaudėsi pingvinas - pilkas ir murzinas, gergždžiančiu balsu. Už pingvino nugaros bailiai slėpėsi dar viena lėlė. Ji gėdijosi savo gražiosios, žydrosios suknutės, suplyšusios ir dėmėtos. Lagamino kampe spaudėsi rudas meškiukas irgi nelaimingas kaip likimo draugai - per jo nugaros siūlę lauk virto sena vata. Prie abiejų meškiuko šonų prisiglaudę tyliai dulkėjo du stikliniai kalėdiniai nykštukai. Jie labai bijojo žemės drebėjimo, mat buvo itin plono stiklo ir galėjo sudužti.

Visi palėpės gyventojai puikiai sutarė, nesipyko ir nuolat guosdavo vieni kitus. Jie kantriai laukė geresnių laikų, kol juo kas nors prisimins, paims, nuvalys, sutvarkys, ir vėl visi bus gražūs ir mylimi.
- Gerbimasis, Uli, prašau pasakyti, kas vyksta gatvėje?, - mandagiai voro paklausė pingvinas Benas.
Ulis mikliai nučiuožė iš tinklo prie lango ir besisupdamas ant voratinklio gijos pažvelgė į gatvę.
- Nieko gero, Benai, ten lyja. Lyja ir lyja, - atsakė Ulis ir nusižiovavo, - atleisk, bičiuli, bet aš mielai numigsiu kokią valandžiukę. Kai toks oras, aš noriu tik miegoti ir miegoti.
Ulis greit užsikabarojo į savo tinklą ir netrukus nuo lango pusės pasigirdo tylus knarkimas.
- Kaip gaila - lyja, - atsiduso pingvinas, - jei šviestų saulė, aš , galbūt, galėčiau vėl dainuoti?
Aš taip mokėjau dainuoti! Labai gražiai dainavau!, - susijaudino Benas ir ėmė ašaroti, -
Mano balsas! Mano gražusis balsas dingo ! Ir su manimi jau niekas nenori žaist!
Ašaros ritosi pingvino skruostais. Jis užsikosėjo ir pabandė užtraukti :
- Ooooo, saule mano! Kche kche kche . . .
Vietoj dainos pasigirdo sausas kosulys ir Benas nuleidęs galvą, sparnu šluostėsi ašaras.
Lagaminas tyliai atsiduso.
- Nereikia, Benai, prašau, neverk, - sušnabždėjo šuniukas Rikis, - juk ir man nelengva. Tu nors matai, o aš? Absoliučiai nieko nematau! Ech, kad taip man kas nors dvi sagutes prisiūtų, tada aš matyčiau viską.
Benas liovėsi verkti. Rikis buvo teisus.
- Bet aš taip noriu dainuoti! Labai labai ,- sukuždėjo vargšelis.
- Ach, - šūktelėjo lėlė Magdė , - kada nors ateis tokia diena, kai mes visi išeisim iš šitos tamsos!
- Taip, taip, - atsakė jai lėlė Žydrė, - ir kur mes eisim tokios? Tu be plaukų ir purvina, aš irgi - va, visa nešvari! Kokia gėda! Jau geriau būkim čia. Čia, kur iš mūsų niekas nesijuokia ir nesišaipo.
- O aš noriu medaus, - atsiduso meškiukas Vilis, - ar niekas nematėt mano statinaitės?
Vilis gerai prisiminė, letenėlėse turėjęs medinę statinaitę, bet ji kažkur nusimetė ir vargšas meškiukas labai dėl to sielojosi.
- Nematėm , - sučiauškėjo stikliniai nykštukai, - niekas jos nematė.
- Tyliau!, - sušnabždėjo dešinė pačiūža, - man rodos, kažkas ateina.
Visi nutilo ir apmirė, tik Ulis sau miegojo tinkle, o už lango barbeno lietaus lašai.

(pirmos istorijos pabaiga)

Patiko (0)

Rodyk draugams

Nėra komentarų

Rašyti komentarą




 

Rugpjūtis 2017
P A T K P Š S
« Lie    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Puslapiai

Nauji įrašai

Temos

Archyvai

Naujienlaiškis

Jūsų el. paštas:

********************

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka

    Panevio miesto VB elektroninis katalogas

Pagalbos vaikams linija

Meta



Būkime draugais

*****

Paskaitykime

Pavartykime

Pažaiskime

***

smagus, mokomasis žaidimas, skirtas 5–9 metų amžiaus vaikams

Žymų debesėlis

*
*
*
*
*
*
*
*
*