Kur iškeliauja žaislai…

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-21

PINGVINAS BENAS
pirma istorija

Mažame namelyje vyravo santaika ir ramybė. Po ilgos kelionės žaislai pagaliau rado savo namus. Čia buvo gera ir saugu. Pingvinas Benas stovėjo virtuvėje ant palangės, šalia balto ir puošnaus ciklameno. Kiekvieną rytą senelis Dulis įjungdavo Beną ir šis žvaliai dainuodavo.
Lėlės Magdė ir Žydrė sėdėjo svetainėje ant palangės. Per langą jos matė kaip gražiai žydi senelės Zinos lelijos - baltos, raudonos, geltonos, oranžinės. nuo jų sklido nuostabus ir svaiginantis jų aromatas.
Meškiukas Vilis ir šunelis Rikis tupėjo lentynoje, šalia knygų. Jiems ten labai patiko, nes iš aukštai daug matė, o ir virš lentynos kabojo paveikslas, už kurio buvo įsikūręs voras Ulis. Ulis, kaip niekada buvo laimingas - jo būstas dabar buvo šviesus ir šiltas. Tiesa, tinklas nebuvo toks didelis ir platus, kaip senojoj palėpėj, nes senelės Zinos voras dar bijojo, kad ji kambarius betvarkydama, jo tinklo šluota nenubrauktų. Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Pamirštų žaislų istorijos. Kita diena

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-18

Kambaryje buvo saulėta ir šviesu. Švelnus vasaros vėjelis tingiai pleveno užuolaidas. Ant palangės snaudė katė - visa juoda, tik nosis ruda ir balta apykaklė. Lagaminas buvo laimingas, kaip smagu prabusti švariame kambaryje, o ne tamsioje ir dulkėtoje palėpėje. Gera būtų čia pasilikti visam laikui, svarstė jis, aš gal jau tikrai per senas keliauti, gal man jau laikas į užtarnautą poilsį?
Katė prabudo, tingiai pasirąžė, nusižiovavo ir nušokusi ant žemės, prisėlino prie lagamino. Smalsiai apuostė jį ir grakščiai užšoko ant viršaus. Patupėjo ir susirangiusi į kamuoliuką vėl užsnūdo.
- O, Tina, begėde tu, - pasigirdo senelio Dulio balsas, - nagi, marš iš čia. Varyk kitur gult.
Senelis nepiktai subaręs katę, paėmė ir paguldė ją ant sofos, Tina įsižeidusi pažiūrėjo ir spruko lauk.
Dulis lengvai pakėlė lagaminą ir užkėlė ant stalo. Atidaręs, pašaukė:
- Mieloji, ateik čia, pažiūrim ką turim!
Iš virtuvės, šluostydama rankas į gėlėtą prijuostę, atskubėjo senelė Zina. Ji priėjo arčiau ir smalsiai pažvelgė vidun. Dulis tuo tarpu ant stalo padėjo pačiūžas. Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Pamirštų žaislų istorijos. Namai

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-17

Saulė spigino kaip reikia, danguje nebuvo anei debesėlio, tik retkarčiais sušnarėdavo jaunas, išdykęs vėjelis ir vėl viskas nurimdavo.
Lagaminas gulėjo pakelėje, ant jo sėdo karštos, baltos vieškelio dulkės. Vargšas graudinosi, kad jo didžioji kelionė baigėsi taip - jį išmetė! Jį - aistringą keliautoją, kuris plaukė laivu ir skrido lėktuvu, išmaišė beveik visą pasaulį, o dabar štai - guli ir jau niekam niekam jo nebereikia.
- Nykštukai, Tukai, Dukai, ar jūs gyvi? , - susirūpino skudurinukė Magdė.
- Mus taip žiauriai metė, - suaimanavo Rikis, - net mano ausytė nuplyšo.
Šuniukas gailiai pravirko - nebeturėjo nei akyčių, nei vienos ausytės.
- Oi, ojojoi, ,- pasigirdo gaili dejonė iš po meškiuko Vilio šono, - maniau mirsiu, sudušiu.
Tai atsiliepė vienas iš nykštukų Tukas. Voro Ulio tinklas jį išgelbėjo.
- Atsiliepk, Dukai, ar tu gyvas?
- Gyvas, gyvas, - sutratėjo kitas nykštukas, - koks skrydis buvo! Koks skrydis! Aš pamaniau - viskas, sudie mano kalėdine eglute. Ačiū tau, gerasis Uli, jei ne tu , mus būtų ištikusi žiauri mirtis ir jau niekada nei aš, nei Tukas nepamatytumėm savo eglutės. Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Pamirštų žaislų istorijos. Kelionė

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-16

Saulės spinduliukas pakuteno Ulio pilvuką ir šis atsimerkė. Apsidairė aplink, mirksėdamas nuo ryto šviesos, pažvelgė per langą ir aiktelėjo. Gatvėje zujo mašinos, prie šaligatvio rikiavosi šiukšlių konteineriai. Naujieji namo šeimininkai irgi atbogino savąjį - pilną pilnutėlį, net dangtis neužsidarė.
- Kelkitės, visi!,- šūktelėjo jis, - jau prasidėjo!
- Kas prasidėjo?, - sukruto palėpės gyventojai, - Uli, netylėk, sakyk ką nors. Ką ten matai?
- Jie tikrai viską neša ir meta lauk, - sudejavo nelaimingas voras, - aš žinau, dabar atvažiuos šiukšlių mašina ir viską surinks. Ir tada . . . tada viskas bus baigta!
Visi tylėjo. Tik meškiukas Vilis dar turėjo viltį:
- Bet juk mūsų niekas niekur neneša. Gal ir neneš, gal čia paliks?
Netikėtai plačiai atsilapojo durys, plykstelėjo ryški šviesa. Tarpduryje stovėjo storulis, už jo nugaros spietėsi dar trys vyrai.
- Štai, - mostelėjo ranka šis, - viską iš čia išnešat ir išmetat. Iki pietų turi būti tuščia.
Jis stenėdamas pasitraukė į šoną, o darbininkai čiupo kas puodą, kas skėtį ir ėmė tempti lauk. Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Pamirštų žaislų istorijos. Į lauką!

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-16

Už durų pasigirdo kažkieno energingi žingsniai, linksmas moters juokas. Visi palėpės gyventojai sustingo laukdami - pas juos ateis kas nors, ar vėl, kaip ir anksčiau, praeis pro šalį.
Skardžiai sugirgždėjo atidaromos durys. Tarkšt! Trakštelėjo elektros jungiklis. Palėpę užliejo ryški, geltona šviesa.
- O varge! Kaip čia nešvaru! Kiek dulkių! Siaubas! - sušuko nepažįstama moteris.
Lauko skėtis, išvydęs tokią viešnią, net pasitempė visas, kad tik jį pastebėtų. Lagaminas slapčia atsiduso - jam sužibo mažytė viltis, gal moteris keliauja ir jį paims kartu? Išgąsdintas netikėtos šviesos ir čiaudulio, Ulis iškrito iš savo tinklo ir išsigandęs nėrė slėptis į patį atokiausią palėpės kampą.
Moteris stovėjo nedrįsdama žengti nei žingsnio. Atsargiai koja paspyrė seną dėžę su stiklainiais.
- Mielasis, ateik čia, prašau! - šūktelėjo kažkam.
Už jos nugaros sunkiai šnopuodamas atsirado dėdulė - plikas, su akiniais, languoti marškiniai vos aptempė jo storą pilvą. Jis vis braukė nosine per savo plikę ir dairėsi aplink.
- Žinai, katinėli, - sučiulbėjo moteris, - ši palėpė pilna šlamšto. Tu pažiūrėk, čia tik dulkės, voratinkliai ir seni rakandai. Viską būtina išnešti lauk. Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Pamirštų žaislų istorijos. Palėpėje

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017 - 07 -15

Palėpėje buvo tamsoka. Per mažą ir siaurą langelį į vidų krito blausi dienos šviesa. Visur buvo pilna dulkių ir voratinklių. Mėtėsi netvarkingai sumesti daiktai: nunešioti batai, kiauras puodas, maišai prigrūsti senų, vaikiškų drabužėlių. Kampe rymojo vienišas, didelis lauko skėtis. Kadaise buvęs ryškus ir linksmas, dabar - nublukęs, suplyšęs ir liūdnas. Prie apdulkėjusio ir apmusijusio lango stovėjo medinė, trimis kojomis kėdė. Kėdė retkarčiais iš liūdesio gailiai sugirgždėdavo, mat ji visą laiką laikė seną lagaminą. Seną senutėlį, medinį, apdaužytais ir nusišėrusiais šonais. Lagaminas buvo didis keliautojas, kaip pats sakydavo, išmaišęs visą pasaulį kiaurai ir išilgai. Dabar numestas ir visų pamirštas, leido savo dienas palėpėje, o apie įvykius lauke sužinodavo iš storulio voro Ulio.
Ulis gyveno virš lango. Turėjo nusinėręs gerą ir stiprų tinklą, jame jis miegodavo arba supdavosi. Pažvelgęs per langą, Ulis visiems palėpės gyventojams pranešdavo gatvės naujienas. Įvykiais lauke labai domėjosi ir lagamino gyventojai, mat šis buvo prikimštas senų ir niekam jau nereikalingų žaislų. Ir ne tik! Čia buvo įdėtas storas pundas nuo laiko pageltusių laikraščių, kurie nuo vartymo galėjo iš karto suplyšti, buvo čia ir vaikiškos, nunešiotos pačiūžos. Dešinės pačiūžos nosis kyšojo lauke, tad lagaminas buvo praviras. Šalia pačiūžų gulėjo sena skudurinė lėlė Magdė - purvina, nučiupinėta ir be… plaukų. Buvo čia ir pliušinis šuniukas, tik jis neturėjo nei vienos akytės ir kairė ausis vos vos laikėsi ant paskutinio siūlelio. Prie šunelio glaudėsi pingvinas - pilkas ir murzinas, gergždžiančiu balsu. Už pingvino nugaros bailiai slėpėsi dar viena lėlė. Ji gėdijosi savo gražiosios, žydrosios suknutės, suplyšusios ir dėmėtos. Lagamino kampe spaudėsi rudas meškiukas irgi nelaimingas kaip likimo draugai - per jo nugaros siūlę lauk virto sena vata. Prie abiejų meškiuko šonų prisiglaudę tyliai dulkėjo du stikliniai kalėdiniai nykštukai. Jie labai bijojo žemės drebėjimo, mat buvo itin plono stiklo ir galėjo sudužti. Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Mėlynojo kamuolio istorija

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
2017-07-11

Mama nupirko Tadui naują kamuolį - ryškiai mėlyną, su nupieštais ančiuku Donaldu ir peliuku Mikiu. Visą kelią, eidamas iš parduotuvės namo, Tadas vartė kamuolį rankose ir laimingas apžiūrinėjo spalvotus paveiksliukus. Laimingas buvo ir kamuolys. Pagaliau jį nupirko! Dabar bus galima kiauras dienas žaisti su mažuoju Tadu, skraidyti aukštai aukštai. Juk labai malonu, kai tave liečia švelnios vaikiškos rankos. Net jei Tadas sugalvos kamuolį paspardyti, tai tikrai visai nebaisu - tada linksma, nes nei vienas, save gerbiantis kamuolys spyrių nebijo.
Diena pasitaikė saulėta ir graži. Tadas lakstė po kiemą, mušinėdamas kamuolį į žemę, mėtė į sieną, į krepšinio lanką. Abiem buvo be galo linksma. Kamuolys net švytėjo iš laimės, jis pajuto kaip smagu skristi aukštyn, kaip malonu, kai tave pagauna ir priglaudžia prie krūtinės.
Palengva atslinko vakaras, Tadas gerokai pavargo, numetė kamuolį ant žolės ir nuskubėjo namo vakarienės. Iš pradžių kamuolys nieko neįtarė, gulėjo sau ir dairėsi aplink. Vis labiau temo, niaukėsi dangus, artėjo audra, o Tadas taip ir nepasirodė. Nejau, mane pamiršo , išsigando kamuolys, nejau taip per visą naktį teks miegoti lauke? Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Elzės rytas

Ankstų rytą atsikėlus
Elzė trina akeles-
Neis ji šiandien į darželį,
Niekas jos ten nenuves.

Pyksta tėtis ir mama
Elzė spirias kaip ožka,
Ne, mamyte, ne tėveli,
Neisiu aš į tą darželį.

Reikia plaukus sušukuoti-
Peša šukos man labai,
Reikia dar dantis valyti-
Pasta neskani visai.

Aš geriau namie pabūsiu,
Pamiegosiu dar truputį
O močiutė tai gera,
Blynais pamaitins mane.

Bet močiutė juk protinga-
Glosto Elzės plaukučius-
Eik, vaikuti, eik ,mieloji,
Be tavęs ten liūdna bus…

Laukia ten tavęs draugai,
Meškiai, lėlės, kamuoliai,
Na ,o šiandien vakare,
Blynais lepinsiu tave.

Vyk į šalį tą ožkytę,
Juk esi gera mergytė . . .
Ta bjauri ,pikta ožka
Išstraksėjo opa –pa.

Ir močiutės vedina,
Elzė kaip tikra dama,
Neskubėdama, lėtai,
Eina ten ,kur jos draugai.

Būt darželyje smagu-
Tiek visokių ten žaislų
Būkit ten ,vaikai, geri
Ir užaukit dideli.

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė

Rodyk draugams




Upelis


Nuotrauka Egidijus Kazėnas

Miegojo upelis
po sniego danga
storai jį užklojo
baltoji žiema.
Apkamšė, apklostė
baltais patalais
ir tyliai kartojo-
miegok, pavargai . . .

Pavasaris margas
klajojo miškais,
ūmai jam parūpo –
kas miega tenai?
Pribėgęs pakėlė
balto sniego pūkus –
o ten - upeliukas –
apsnūdęs, tingus.

- Gana tau, drauguži,
miegoti ramiai,
pavasaris ūžia,
nejau nematai?
Žiemos šitą skrandą
tu mesk po galais
ir bėki, skubėki
laukais ir miškais.

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė

Rodyk draugams




Netylėkit, vaikai

Tik netylėkit, vaikai, netylėkit,
jei šeimoj jums vietos nebėra !
Ir prašau, mažieji - nekentėkit,
kai prieš jus pakyla negera ranka.

Jūs, kalbėkite, vaikai, kalbėkite -
nebijokit garsiai viską pasakyt,
skausmo savyje giliai neslėpkite
vieną kartą pyktį reikia sustabdyt !

Esate didžiausias mūsų turtas,
ne visi suaugę būna tik blogi.
Jei aplink atrodo vienas smurtas,
patikėkit, vaikai, esat ne vieni.

Už vaikučių sielas uždegam žvakelę -
ašara per skruostą ritasi karšta,
Dievas jiems parodė šviesų kelią,
nes per mūsų žemę sėlina tamsa.
- - -
Sustabdykim siaubą, sustabdykim !
Jau seniai užtenka vaikiškų mirčių !
Smurtui NE mes garsiai pasakykim
aš kiekvieną vaiką saugoti kviečiu !

Rasa Šimaitytė Sakalauskienė

Rodyk draugams




 

Rugpjūtis 2017
P A T K P Š S
« Lie    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Puslapiai

Nauji įrašai

Temos

Archyvai

Naujienlaiškis

Jūsų el. paštas:

********************

Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka

    Panevio miesto VB elektroninis katalogas

Pagalbos vaikams linija

Meta



Būkime draugais

*****

Paskaitykime

Pavartykime

Pažaiskime

***

smagus, mokomasis žaidimas, skirtas 5–9 metų amžiaus vaikams

Žymų debesėlis

*
*
*
*
*
*
*
*
*